Daugumą savo valgymų anksčiau atlikdavau greitai. Prie kompiuterio. Su telefonu rankoje. Stovėdama virtuvėje. Kartais net neatsimindavau, ką valgiau – tik kad „kažką suvalgiau“. Tai nebuvo sąmoningas pasirinkimas. Tai buvo greičio kultūros pasekmė.
Kai pradėjau stebėti, kiek greitai valgau, nustebau. Dažnai lėkštė būdavo tuščia per septynias–aštuonias minutes. Kartais greičiau. Tada ėmiau klausinėti savęs: ar tikrai spėju pajusti skonį? Ar pastebiu, kada jau užtenka?
Kodėl greitas valgymas taip greitai tampa norma
Nes jis patogus. Jis leidžia „susitvarkyti“ su maistu ir grįžti prie darbų. Jis nereikalauja sustoti. O sustoti šiais laikais atrodo neefektyvu. Todėl greitis tampa numatytuoju režimu.
Problema ta, kad greitas valgymas dažnai palieka jausmą, kad kažko trūksta. Ne todėl, kad maisto buvo per mažai, o todėl, kad dėmesio jam buvo per mažai. Skonis nespėja atsiskleisti. Sotumo signalas nespėja ateiti.
Lėtesnis valgymas nėra prabanga. Tai būdas grąžinti maistui jo vietą dienoje.
Kaip pradėjau keisti tempą
Ne iš karto sėdau ir valgiau po keturiasdešimt minučių. Pradėjau nuo labai mažų dalykų.
1. Padėti telefoną ir uždaryti ekranus
Pirmasis žingsnis – valgyti be ekrano. Net jei tik dešimt minučių. Tai iš karto sulėtina tempą, nes nebelieka paralelinių dirgiklių. Dėmesys grįžta į lėkštę.
2. Padėti įrankį tarp kąsnių
Skamba paprastai, bet veikia. Po kiekvieno kąsnio padedu šakutę ar šaukštą. Tai priverčia padaryti mikro-pauzę. Kartais per tą pauzę net įkvėpiu. Temp as automatiškai krenta.
3. Kramtyti šiek tiek ilgiau
Ne skaičiuoju kartus. Tiesiog stengiuosi nepraryti per greitai. Kai kramtau lėčiau, skonis tampa intensyvesnis. Ir sotumo jausmas ateina aiškiau.
4. Pradėti nuo kelių lėtų kąsnių
Jei žinau, kad diena skubi, vis tiek pradedu valgyti lėtai. Pirmi trys–keturi kąsniai – sąmoningi. Tada, jei reikia, greičiau. Bet pradžia jau kitokia.
Ką pastebėjau po kelių savaičių
Pirmiausia – maistas tapo įdomesnis. Pradėjau jausti atskirus skonius, tekstūras, temperatūrą. Antra – dažniau pastebėdavau, kada jau užtenka. Ne visada, bet dažniau nei anksčiau.
Trečia – valgymas nustojo būti tik „kuru“. Jis tapo maža dienos dalimi, kuri turi savo erdvę. Net ir trumpi pietūs dabar jaučiasi kitaip.
Ir dar – mažiau jausmo, kad po valgio reikia „kažką dar“. Kai valgau lėčiau, dažniau jaučiuosi užbaigusi.
Kaip išlaikyti, kai diena skubi
Skubios dienos vis tiek būna. Tada darau kompromisą: bent pirmąją valgymo dalį – be telefono ir su keliomis pauzėmis. Likusią – kaip išeina. Tai vis tiek geriau nei visiškas greitis.
Kartais valgau stovėdama, bet stengiuosi bent jau žiūrėti į lėkštę, o ne į ekraną. Maži kompromisai, kurie išlaiko kryptį.
Keli papildomi pastebėjimai
- Lėtesnis valgymas nereiškia, kad turiu valgyti valandą. Net penkiolika minučių vietoj septynių jau keičia pojūtį.
- Galiu valgyti lėtai ir tada, kai maistas paprastas. Nereikia specialaus patiekalo.
- Kartais vis tiek suvalgau greitai. Tada kitą kartą tiesiog grįžtu prie lėtesnio tempo. Be dramatizmo.
Pabaigai
Lėtesnis valgymas man tapo vienu paprasčiausių būdų grąžinti sau dėmesį dienos viduryje. Jis nereikalauja specialių produktų ar žinių. Tik šiek tiek daugiau laiko ir šiek tiek mažiau paralelinių veiklų.
Jei nori išbandyti, pradėk nuo vieno valgymo per dieną be telefono. Arba nuo to, kad padėsi įrankį tarp kąsnių. Pažiūrėk, kaip keičiasi pojūtis. Jei patinka – tęsk. Jei ne – nieko neprarandi.
Kartais didžiausias pokytis ateina ne iš to, ką valgome, o iš to, kaip valgome.