Esu Tammi Chua. Gyvenu Singapūre, kvartale, kurį atradau beveik atsitiktinai. Prieš kelerius metus persikėliau iš busnesnio ir greitesnio rajono į ramesnę vietą – ten, kur daugiau medžių, mažiau skubėjimo gatvėse ir daugiau erdvės tarp pastatų. Tuo metu nesitikėjau, kad ši aplinkos kaita tiek pakeis tai, kaip aš matau kasdienybę.
Anksčiau dienos man atrodė kaip ilgas sąrašas užduočių. Ryte – planas. Vakare – dar vienas planas kitai dienai. Tarp jų – greitas valgymas, greitas ėjimas iš taško A į tašką B, greitas užmigimas. Viskas veikė, bet kažko trūko. Ne dramatizmo – greičiau pojūčio, kad diena turi savo kvėpavimą.
Kaip prasidėjo stebėjimai
Vieną vakarą, greitai po persikraustymo, sėdėjau ant nedidelės terasos ir pastebėjau, kad visai kitaip girdžiu miestą. Mažiau sirenų, daugiau paukščių, tolimas eismo ūžesys. Tada pagalvojau: o jei tą patį dėmesį, kurį dabar skiriu garsams, skirčiau ir savo įpročiams?
Pradėjau nuo labai mažų dalykų. Kiek druskos beriu į keptuvę. Kaip greitai suvalgau pietus. Ar prisimenu, kada paskutinį kartą tiesiog sustojau ir įkvėpiau. Ar vakaras turi aiškią pabaigą, ar tiesiog nutrūksta, kai užmiegu su telefonu rankoje.
Nieko ypatingo nerašiau. Tiesiog stebėjau. Kartais užsirašydavau vieną sakinį. Kartais nieko. Bet per kelis mėnesius ėmiau matyti dėsningumus. Kai valgydavau lėčiau – diena atrodydavo erdvesnė. Kai išeidavau trumpo pasivaikščiojimo – grįžusi jausdavausi kitaip. Kai vakare sumažindavau ekranus – rytas būdavo švelnesnis.
Aš nerašau apie tai, kaip reikia gyventi. Rašau apie tai, ką pati pastebiu, kai sulėtinu tempą.
Kodėl pradėjau dalintis
Ilgai šie stebėjimai liko tik man. Bet kartą draugė paklausė, kodėl pastaruoju metu atrodau ramesnė. Pasakiau apie druską, apie pasivaikščiojimus, apie vakaro ritualus. Ji nusišypsojo ir pasakė: „Tai skamba taip paprastai, kad net sunku patikėti.“
Tada pagalvojau – gal būtent todėl ir verta rašyti. Nes dauguma patarimų, kuriuos girdime, yra sudėtingi. Reikia specialių produktų, programų, laiko, pinigų. O aš atradau, kad kartais pakanka pastebėti tai, kas jau vyksta, ir šiek tiek pakoreguoti.
Taip atsirado šie tekstai. Jie nėra sistema. Jie nėra „kaip gyventi teisingai“. Jie yra pastabos iš vienos moters kasdienybės Singapūre – apie druską virtuvėje, apie kvėpavimo pauzes tarp laiškų, apie trumpus ėjimus aplink kvartalą, apie tai, kaip užbaigti dieną, ir apie tai, kaip valgyti be skubėjimo.
Ką rasite šiuose puslapiuose
Čia nėra pažadų. Nėra „pakeisk gyvenimą per septynias dienas“. Yra tik tai, ką galiu patikrinti pati ir aprašyti paprastai. Jei kuris nors tekstas jums pasirodys naudingas – džiaugsiuosi. Jei ne – nieko baisaus. Kiekvienas turi savo ritmą.
Rašau lietuvių kalba, nes dalis mano skaitytojų yra iš Lietuvos ir aplinkinių šalių. Man patinka, kad ši kalba leidžia būti tikslioms ir šiltoms vienu metu. O Singapūro adresas, kurį matote, yra vieta, iš kurios šie stebėjimai ir ateina.
Šiek tiek asmeniškiau
Mėgstu ankstų rytą, kai dar tylu. Mėgstu citrinos kvapą virtuvėje. Mėgstu eiti ta pačia gatve kelias savaites iš eilės ir pastebėti, kaip keičiasi medžiai. Nemėgstu skubėjimo dėl skubėjimo. Nemėgstu, kai diena neturi pabaigos.
Jei norite parašyti – galite tai padaryti per kontaktų formą. Skaitau visas žinutes. Ne visada spėju atsakyti greitai, bet stengiuosi.
Ačiū, kad skaitote.
— Tammi Chua